BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2011 blog|with benefits

Beraščių ir tinklaraštininkų karta

„Rugilė buvo iš tos kartos žmonių, kuriems svarbiau gerai atrodyti nuotraukose nei iš tiesų gyventi. <…> Aipodų karta. Feisbuko karta. Tai buvo žmonės, kuriuos apibrėždavo rinkodaros produktai, kurių tapatybė buvo masinio turėjimo, naudojimo ir sudėvėjimo padarinys. Ratas sukosi taip greitai, kad vargšai akademikai nespėdavo įvardyti naujos kartos, o ji jau tapdavo nebemadinga.”
Gabija Grušaitė „Neišsipildymas”

Ieškodamas vis naujų horizontų, jauti, jog išties juose tenori išvysti savo veidą. Populiariai tariant, mėgini ten „atrasti save”. O ar buvai pametęs? Gal tik pasimetęs tarp gyvenimo stilių, ženklų ir must have prekių. Kartu su pirmaisiais skiepais įskiepytos tėvų vertybės, mokyklinės smegenų plovimo dogmos ir pasirinkimas būti savo gyvenimo istorijos autoriumi ar likti nebyliu, beraščiu nemąstytoju (žodis “padaras” čia tiktų labiau).

Lėkdamas kažkieno grįstais takais, tempdamas paskui save menkaverčius prisiminimus, įvyniotus į blizgantį popierių, nespėji sustoti ir įsiklausyti. Nepalauki savo širdies, kad pasivytų. Užmiegi nuo to patogaus gyvenimo, begėdiškai meluodamas sau, kad nekenti rutinos (juk išties ji tokia patogi!). O kas norėtų palikti šį spektaklį ir antrą kartą išlįsti į dienos šviesą iš šiltos rausvos mamos gimdos? Išmokti neigti tikrovę paprasta - juk daugelis saugo butaforinius rožinius akinius po pagalve.

Pavargti. Nuo darymo daug, bet nežinojimo, kodėl tai darai. Nesiremti vertybėmis (nes tokių neturi?). Pavargti nuo lėkimo, nuo namų, kuriuose opiausias klausimas yra maistas ir buitis. Pavargti nuo vartojimo - informacijos, jausmų pertekliaus ir kartu stygiaus. Jausti kasrytinį pykinimą nuo plastikinio paviršutiniškumo. Elgtis ne iš intuicijos, bet „tiesiog” elgtis.

Neliečiu žemės pirštais. Tarsi šachmatų partijoje jaučiu, kad gyvenimas laimi, o man reikia nežmoniškai daug jėgų jį įveikti. Ar įmanoma jį sustabdyti?

Vieną vakarą kalbėjausi su nepažįstamu žmogumi (jau seniai man reikėjo tokio atviro pokalbio su svetimu - tada gali pasakyti daugiau, nebijodamas būti nuteistas iki gyvos galvos) ir jis manęs paklausė, regis, paprasto klausimo: „Kas tu esi?”. Tyla - nežinojau, ką atsakyti. Ar tai reikšia, jog neturiu savęs? Galimas daiktas. Įkalinta minčių kalėjime, aklai bandau surasti tą įsivaizduojamą šiaudą, už kurio nusigriebusi neva pasveiksiu. Bet aš ieškau. Ieškosiu net ir tada, jei tam prireiks viso gyvenimo. Ne spektaklio. Užkulisiuose kur kas įdomiau.

 

 

Patiko (2)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą