BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2012 blog|with benefits

Dvi trečiosios vasaros mieste

„Niekada nepradėk kūrinio - leisk jam prasidėti. Niekada neversk kūrinio turėti dinamikos - visada leisk jam turėti savo pakilimus ir nusileidimus. Niekada nepabaik kūrinio, bet suteik sąlygas jam baigtis.”

Gediminas Gelgotas


Po šešių iš eilės popietinių Sekso ir miesto serijų buvo pasiruošusi labiau seksui nei miestui. Ilgai stovėjo prieš veidrodį, stebėdama kaip šlapi plaukai, džiovinami vasaros kaitros, dengia apgamą ant kairės krūties. O prieš ką ji dangstė save, ręsdama milžinišką Babelio bokštą iš vyno butelių kamščių? Jis vis tiek stovėjo ant siaurų tikrovės pamatų.

Ne, tuos du mėnesius, kai nerašė, ji netylėjo. Žmonės jos gyvenime, ateinantys ir išeinantys, kūrė istorijas, kurių negalėtų užrašyti nė pats istorijų meistras Irvingas. Prieš palikdama prieblandoje nuo karščio slepiamus namus po trijų dienų savanoriško karantino, peržiūrėjo, ką prabėgomis užrašė į sąsiuvinį, gulintį ant komodos. Be citatų, padrikų minčių ir kitų nuotrupų, čia ji buvo nupaišiusi ir kreivę, kuri, jos galva, atspindėjo lūkesčių ir laimės santykį. “Augant lūkesčiams, mažėja tikimybė būti laimingu. Ir atvirkščiai, kai lūkesčiai maži, laimės paieškos irgi ne tokios kankinančiai amžinos”, - galvojo, kruopščiai persikraudama daiktus iš vienos rankinės į kitą. Su tais lūkesčiais ji dar buvo pasiruošusi susitikti išsiaiškinti, visgi nusprendė turinti begalę priežasčių laimei, kai buvo paklausta, ar yra laiminga (paradoksaliai, kaip ir viskas jos gyvenime, tai nutiko iškart po to, kai youtube pažiūrėjo draugo kalbą apie laimę).

O su kankyne (kelis kartus mintyse pakartojusi šį žodį, jo egzistenciją patikrino žodyne) jai siejosi ir spoksojimas į tuščią kompiuterio ekraną. Susibrukusios į keistos formos raizginį, negebančios išsipainioti jos mintys, tiesiog nesidėliojo į vientisą, organišką tekstą. Panoro paaiškinti savo tylą, bet pasiaiškinimų nemėgo dar nuo istorijos pamokų mokykloje (jau tada erzindama jauną mokytoją Paulių, plepėdavo balsu, ne kartą buvo patupdyta ir už durų). Vieną akimirką pamanė, kad vertėtų susikonspektuoti savo dieną, juk istorijos išeina ir nebegrįžta (kodėl niekas nekuria kasdienybės istorijos vadovėlio?).

Prisiminus utopines istorijos mokytojo tiradas apie jaunąją kartą įžiebsiančią pilietiškumo židinius, jai susidėliojo tokia mintis: istorija nėra praeitis, nes praeitis yra tai, ką pamirštame, o istorija gyva, nes pagal ją vertiname dabartį ir nuspėjame ateitį. Ją taip pat užrašė prie kitų minčių. “Ateičiai”, - pamanė sau.

Nuo miesto prie istorijos, nuo sekso prie mokyklos - tokie ir buvo tie du trečdaliai - su staigiais pakilimais ir nuolydžiais. Įveikus dvi trečiąsias vasaros mieste, pagaliau pakyla ir jos lėktuvas. Grįžus lauks nepažįstamas nežinomybės jausmas. Lauks jos ir žmonės, ir tos pačios arba naujos istorijos. Kaip tas koliažas viršuje. Gal tik kiek labiau spalvotas.

Už perdėm vasarišką optimizmą, ilgą tylą - atsiprašau - šįkart sensacijos nebus. Kai tavo darbas yra rašyti, žodžiais matuoji viską - profesinė liga, ieškant įkvėpimo?

Patiko (2)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą