BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2011 blog|with benefits

Išpažintis

Ji mėgo gulėti žolėje. Rūkyti užsimerkus. Mėgo dovanoti garsą stingdančiai tylai. Ji nebijojo rizikos, leisdama vykti tam, ko nenumatė iš anksto. Ir niekada nesigailėjo. Ji norėjo turėti sąžinės jausmą, sustabdantį ją kaskart, kai pasiduoda akimirkos žavesiui ir aistrai. Deja, jos sąžinė tylėjo. Kaip ir prisiminimai, apie tūkstantąjį kartą kartojamas klaidas, iš kurių niekada nepasisemdavo išminties.

Ji nebuvo visiškai laisva - apribota skonio, lytėjimo ir laiko, bet nuolat trokštanti visko gyvenime. Kankinosi stebėdama, kaip jos viduje lėtai miršta kūrėja, bet nedarė nieko, kad ją išgelbėtų. Plaukė per gyvenimą, skęsdama plaukų lako debesyje, murkdydamasi aukštakulnių slėnyje ir juodo akių tušo duobėje. Neigė, bet jai buvo baisu, jog nudevėtą kasdienybę ji mėgina nuspalvinti žaliais mojito ar tiesiog įkišdama naują drabužį į savo nuo pertekliaus lūžtančią spintą. Ji nebesitikrino likučio banko sąskaitoje, bet visuomet buvo užtikrinta, jog cigarečių pakelis pakankamai pilnas.

Ji nesiskundė. Nesakė, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant. Ir kartais slėpė savo švelniąją pusę. Nebesistengė būti kažkuo kitu, bet savęs susigrąžinti nebepajėgė. Gal išdalino? Eidama per gyvenimą ir be gailesčio dovanodama save. Ji svarstė, kodėl negali gyventi be vyro, juk vienatvės nebijojo, nebijojo šaltais vakarais likti su savimi, klausydamasi, kaip vėjyje pranyksta diena. Ji vis rečiau verkė ir truputį bijojo sapnų. Kartais ji troško apytuščio kambario su spyna, kuri skirtų nuo viso pasaulio ir keleto tuščių minučių.

Ji retkarčiais leido sau visą savaitgalį tingėti, o ryte, kol miestas miega, susirangydavo ant palangės ir laižydavo vaikystės ledų porciją. Laižydavo ir stebėdavo ankstyvus praeivius. Niekada netikėjo, kad taps priklausoma nuo gyvenimo, kur kiekvienas netobulas jos žingsnis yra pasitinkamas su pergale. Suprato, jog nebegrįš į vaikystę, jog niekada nebelauks grįžtančio tėčio, nes visada nešios kaukę, priverčiančią pasaulį tikėti jos stiprybe. Ji niekada nebeverks ant vyriško peties.

Visgi ji troško permainų.

Ji tenorėjo jausmo netelpančio į jokius rėmus. Jausmo, paklūstančio tik kūrybos ir gyvybės dėsniams.

Patiko (9)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą