BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2011 blog|with benefits

Kai ciniškame Vilniuje atsiranda meilė

“Romantiškoje kino studijoje, bet ne visai romantiškoje aplinkoje, kuriant filmą apie antrąjį pasaulinį karą, pamačiau jį - mano akimis, ne visai jauną, bet labai patrauklų režisierių. Ką tik grįžusi iš gastrolių Paryžiuje, parsivežusi tiems laikams įžūlaus kirpimo ryškų raudoną paltą, pirmą kartą išvydusi filmą kupiną erotinių scenų (Sovietų Sąjungoje seksas “neegzistavo”) ir vis dar gyvenanti naktiniu “meilės miesto” ritmu, buvau pakviesta kurti kostiumus bei dekoracijas naujajam filmui. Kino studija tuomet buvo lyg svajonės išsipildymas jaunai dailininkei.

Jis, režisierius, akies krašteliu stebėjo mane nuo pat pirmos akimirkos. Neidavau į vakarėlius, kuriuose niekada netrūko saldaus bulgariško vyno, nebuvau kaip aktorės, kurios geidulio kupinais gracingais judesiais, liesdamos cigaretę sau prie lūpų, viliodavo vyrus. Kas vakarą grįždavau namo, imdavau į rankas plunksną ir tapydavau - neįsivaizdavau savo gyvenimo be spalvų, išlietų ant popieriaus. Tačiau jis mane pastebėjo: nuolat girdavo mano ilgus juodus plaukus ir gerėjosi mano kuklumu, po kuriuo, anot jo, slėpiau didžiulį talentą.

Pusė metų prabėgo lyg viena diena. Filmas buvo pastatytas ir aktorių trupė bei filmavimo komanda iš Ukrainos pajudėjo į gastroles. Svarsčiau, jog mūsų romanas taip pat buvo vertas ekranizacijos. Nebuvo nei intrigų, melo ar pavydo scenų - užteko mudviejų aistros ir žavėjimosi vienas kitu. Tą rytą traukinyje jis manęs nepažino: “Ką pasidarei savo plaukams?”. Nenorėjau, jog mane dievintų tik dėl jų, nusikirpau “ežiuku” tą minutę, kai supratau, jog myliu.

Jo darbas, o galbūt pats likimas, atvedė mane į Lietuvą. Niekas nesuprato, kodėl aš, perspektyvi dailininkė, palikau kino studiją ir stačia galva nėriau į teatro gyvenimą. Susituokėme ryte, prieš repeticiją. Vilkėjau suknelę, kurią pati kūriau spektakliui “Ana Karenina”. Atėjome pavėlavę - nereikėjo nieko sakyti, mano rankose nuo kaitros vystanti baltų lelijų puokštė sakė daugiau negu tūkstančiai žodžių. Vyras visuomet darydavo septynių minučių pertrauką - tiek užtekdavo kavos puodeliui ir cigarui, tačiau šįkart, tą ypatingą dieną, vienas iš aktorių su šypsena veide tarė: “Viktorai, šiandien skirsim dvidešimt septynias minutes”. Vilniaus gatvėje, kurioje buvo įsikūręs mūsų teatras, prisėdome jaukioje kavinėje užsisakyti pirmosios bendro gyvenimo kavos ir rusiško plombyro porcijos, o vandens stiklinėje į saulę stiebėsi mano baltos lelijos.

Nuo pat pirmos pažinties iki paskutinės jo gyvenimo dienos mylėjau jį - režisierių ir aktorių, vaidinusį visus pagrindinius vaidmenis savo spektakliuose, sukaupusį milžinišką biblioteką mūsų bendruose namuose, kūrusį kiekvieną mūsų gyvenimo dieną lyg šedevrą. Be to, sekdama paskui jį, dešimt metų praleidusi Lietuvoje, dabar žiūriu į savo anūkę ir suprantu, jog tik meilė vedė mane teisingu keliu”.

“Ar mieste, tokiame ciniškame kaip Vilnius, dar įmanoma tikėti meile beveik iš pirmo žvilgnio? Tokia, kuri trunka visą gyvenimą.” - klausiau savęs, kai sėdėjome toje pačioje Vilniaus gatvėje po daugelio metų, o močiutė man pasakojo savo istoriją. Už kampo kvepėjo stebuklu ir paskutinėmis vasaros akimirkomis. Tokiais šiltais vakarais privalu tikėti, todėl, prieš pasitinkant rudenį, užbaigiu su viltimi, jog meilė egzistuoja. Net mano ciniškame gyvenime. Vilniuje.


“I’m looking for love. Real love. Ridiculous, inconvenient, consuming, can’t-live-without-each-other love.” Sex and the city


Patiko (12)

Rodyk draugams



1 komentaras ↓

#1   pegaso.lt - Citatos telefone ir pc 2011-08-25 @ 17:34

Kažkas rimto

Palikti komentarą