BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2012 blog|with benefits

tu ir aš, ar mes?

“Tave visą pro lūpas išvogčiau”.

Paulius Širvys

Dažė žalias langines tamsiai rudai. Tepė, sluoksniavo, kol medis, apšviestas atsitiktinės saulės šviesos, ėmė panašėti į korį. Matyt, ruošėsi žiemai. Vis dėlto protesduodama nuogomis kojomis.

Baksnodama į nenusakomo amžiaus vyriškį nuotraukoje, būsimoji nuotaka, lietuviškai, juokingu gatvės parado principu, minėdama savo, tikėkimės, paskutinį laisvės vakarą, klausė mudviejų patarimo ir kažką keverzojo ant kitos nuotraukos pusės, lamdydama savo būsimojo portretą. “Visada būk atvira”, - pasakė jis, tarsi iš anksto surepetavęs tai, kas gyvenime po vienu stogu svarbiausia. “Niekada neprarask savojo aš…”, - žiojausi paaiškinti toliau, bet mano mintis buvo nemandagiai nutraukta ir taikliai papildyta. “Kad būtume tu ir aš, o ne mes”, - linkčiodama pritarė man ji. Kažin, ar iš karto, galbūt tik nutolus mergvakario paradui, supratau, jog apsikeitėme patarimais vienas kitam. Mums.

Saugodama nuo dažų, grindis buvo išklojusi žurnalais, kurių seniai nebeskaitė. Turėjo visą krūvą makulatūros, juk popierių kartais vertino labiau už atsitiktinį pokalbį. Atsirėmė į palangę atsikvėpti. Prisiminė ne pirmą kartą pirštų galais jautusi šiuos korėtus medžio nelygumus. Vaizdas buvo blankus, tik jausmas, kai jis, vos nuo prakaito sudrėkusiais plaukais, atremia galvą į jos nugarą, sustoja ir giliai atsidūsta, iki šiol kuteno pilvą. O gal tai buvo ne prie palangės, galbūt balkone, nes paminė kaip tarp jo pirštų, glostančių jos kojas, žaidė vėsios vasaros nakties vėjas. Švito.

Degino kolorijas stovėdama ir raukė kaktą, tarsi raukšlės žadintų tolimą prisiminimą. Paskutinį jo eilėraštį gavo vasarą. Tądien, kai sėdėjo rekonstruojamo Sereikiškių parko paupy, vos perregima balta suknele, turėjo kryžiuoti į vandenį pamerktas kojas. Nerangiai mėgino pasislėpti nuo darbininkų oranžinėmis liemenėmis, kurie stovėjo kitame upės krante ir neramiai ramstė šimtamečius medžius. Kažin, ar dėl alinančio karščio jų žvilgsniai buvo tokie godūs. Jis ją paleido - eik, jei galvoji, kad bus geriau. Ir ją visada žavėjo akimirka, kai žengusi vienintelį žingsnį, juo pakeisdavo tolimesnę įvykių tėkmę. Upės tėkmės pakeisti tądien negalėjo, tačiau nuėjo paupiu, įsikibusi jo rankos. Abu abejojome, bet gal, jei ištvėrėme, daugiau abejonių nebus - sakė jis.

“Negalvok per ilgai viena”, - gavo trumpą atsakymą, paprašiusi patarimo. Ir, keista, nors jau buvo ir girdėjusi, dabar jis atsakė į visus klausimus. Pirmą kartą išsitraukusi peiliuką, pirktą be penkių minučių prieš paliekant Šveicariją, įrėžė į medį šiuos keturis žodžius, bedžiūstant rudiems dažams. Kad nepamirštų.

Kad tu ir aš būtume mes, - pridūrė mintyse. O dažai lėtai smelkėsi po drabužiais ir oda.

Patiko (1)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą