BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2012 blog|with benefits

Baltoje kino juostoje

Auštanti arbata arba rytas. Praeidama pro veidrodį užsimerkė. Lengvai, pirštų galiukais, tarsi bijodama pažadinti patogią tylą, ji tipeno pasiimti šokolado, kuris kartais gelbėjo nuo cinizmo. Vartė rankose pienišką jo plytelę, klausdama savęs, kas išgelbės nuo minčių. Į blyškias kambario sienas atsimušęs jos alsavimas grįždavo su visa dėmėta praeities našta ir šilkais apsikarsčiusia ateities dvejone. Mąstė, kaip būtų lengva pasirinkti šokoladą, jei be juodo ir pieniško nebūtų visų kitų, gardintų karamele, migdolais ar vyšniomis. Vargu, ar būtų skaniau, bet negalėjo paneigti - kur kas lengviau.

Vanduo iš čiaupo putodamas riedėjo porcelianinio puodelio kraštais, ji neskubėjo. Beužmiegantis kūnas diktavo ramų ryto ritmą, tačiau nė nemanančios užsnūsti mintys išsiderinusiais instrumentais grojo maršą jos galvoje. Uosdama vazoje dūstančių alyvų kvapą akimirkai susimąstė, kokį maršą norėtų girdėti savo vestuvių dieną (o galbūt laidotuvių). Pageltęs kalendorius skaičiavo likusias trisdešimt tūkstančių dienų, kol ji gyveno baltoje kino juostoje. Iš trupinių, atskirų dėlionių detalių, iš dulkių. Akys užkliuvo už krūvos saulės išblukintų rankraščių ir juodraščių, kuriuose už rankų susikabinusios šoko vaizduotė ir realybė. Gal sapnavo?

Ją vis dažniau lankė košmarai (košmarai jie buvo ne dėl to, jog baugūs, o todėl, kad spalvoti ir ryškūs - sapnuose juk nebūna spalvų). Jų vardų ji neprisiminė, tik pabusdavo ant drėgnos pagalvės. Vis dėlto vienas vaizdas jos vadinamuose košmaruose būdavo ryškus. Mėlynas kambarys su į miglą pravertu langu, ne Vilnius (greičiausiai kokia mažos senojo žemyno šalies sostinė su keturiais metų laikais ir pilkomis duobėtomis gatvėmis, o gal, atvirkščiai, mažas ir senas, dienomis miegantis miestelis, kur mažuose kiemuose vynuogių žydėjime nepažįstama kalba žaidžia vaikai). Jauki tuštuma - nėra nei vieno nereikalingo daikto, tik lova, o iš virtuvės sklinda neskubiai paruošto žalio maisto kvapas. Balkone į pasaulį, ten, atsirėmus į medinius saulės išdžiovintus turėklus, rašo ji. Savęs sapne nemato, bet jaučia tokią senove ir vašku kvepiančią ramybę ir girdi muziką. Veikiausiai, tai jo gitaros muzika, susipynusi su miesto pakraščių šurmuliu ir sklaidomų knygų puslapių keliamu šnabždesiu. Nors savęs ir nemato, bet jaučia kaip ant pečių gula alyvų aliejumi maitinamos garbanos, kūną gaubia nerūpestingai prasegti marškiniai. Nuogos kojos ir jokių kvepalų. Dviratis prie durų ir laimė namuose, kur įkvėpimas ateina ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad lengva jį pasiimti iš dienos. Ant stalo gyvos baltos gėlės, jokio melo ir dirbtinumo. Jokios politikos ir gatvė be pavadinimo.

Ir nebežinojo, kuris iš tų vaizdų buvo sapnas. Nejautė ne kūno-Aš, o moralės-, refleksijos-, suvokimo-Aš, auštantį rytą gyvendama baltoje kino juostoje.

Patiko (7)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą