BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2014 blog|with benefits

Kiek atėmus tave lieka manęs?

Šiąnakt sapnavau tave. Ir pabudusi, lyjant lietui, gailėjau tų, kurie šįryt neturėjo skėčio. Neilgui trukusi palikau savo vienišą lovą, antklodėje šį rytą nežaidė saulės spinduliu vejami šešėliai. Pabudau, bet sapnuoti nenustojau. Nereikėjo užsimerkti ir įjungti vaizduotę tam, kad jausčiau tave. Kaip ir kaskart atsisėdus prie rašymo mašinėlės ir stojus tylos minutei su savimi ir akistatai su apdulkėjusiais pažadais rašyti, už nugaros jaučiau tavo kvėpavimą į nuogą petį.

“Aš noriu, kad prie manęs galėtum daryti bet ką”, - pasakė jis.

Nelygiuodama paraščių, uždaviau popieriui vieną vienintelį neišvengiamą klausimą. Kiek atėmus tave lieka manęs? Aš galėjau atskirti, kur prasideda ir baigiasi tavo ir mano kasdienybė, kur yra tavo ir mano namų slenkstis, galėjau atskirti tavo antklodę nuo savosios. O kur pasibaigus tau prasidėjau aš?

“Tu esi mano geriausia draugė”,- pasakė jis tamsoje. Buvo atsimerkęs.

Aš rinkausi skaityti pasakas, nes jos kvepėjo svajonėmis. Tokias, kurios neturėjo autoriaus, o buvo perpasakojamos, perduodamos iš lūpų į širdį. Arba tas, kurias man piešdavo močiutė pagal savo statomus spektaklius, kurių nė vieno taip ir nemačiau.

“Man nusibodo pastovumas”, - tariau.

“O kaip kitaip tu įsivaizduoji gyvenimą”?, - klausė jis.

Pasakos man, skirtingai negu daugumai, nesiasocijavo su vaikais, kurie nebuvo mano planas, o tik tolima svajonė. Jose rasdavau save. Nemėgau pasakų pabaigos moralo, tad jų iki galo ir neskaitydavau. Ir vis dėlto man buvo įdomu, kokia bus mūsų pabaiga. Apie ją nenorėjau sapnuoti, svajoti, įsivaizduoti, nenorėjau apie ją galvoti. Nubraukusi nuo pažadų dulkes, norėjau patirti. Nebijoti prie tavęs, su tavimi, prieš tave daryti bet ką ir viską.

“Tu ir aš esame bevardžiai mūsų pasakos autoriai. Bet kodėl to negana?”,- klausiau kylant mano lėktuvui.

Patiko (2)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą