BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2012 blog|with benefits

Penkios minutės su Kaligula

„Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta”
J. W. Goethe

Neatsitiktinai jis buvo vadinamas Kaligula. Visi buvo pripratę prie jo ūmaus būdo, kandumo ir tiesmukiškumo, bet kažkodėl, pagavę jo žvilgsnį, vis dėlto suvirpėdavo viduje. Savotiškas jo šventraštis, kurį visuomet nešiojosi vidinėje švarko kišenėje, arti širdies, buvo Albero Kamiu drama „Kaligula”.

Nepanašus jis buvo į tradicišką, butaforiškos kasdienybės gniaužtuose patogiai gyvenantį to meto prancūzą - itin griežtus veido bruožus išryškino dviejų ar trijų dienų barzda ir visada kietai suspaustos lūpos. Sutikęs jį tamsiame skersgatvyje krūptelėtum ir nė akimirkai nedingtelėtų mintis, jog jis labiausiai vertinamas prancūzų teatro režisierius. Kita vertus, legvabūdiškai parinkti, lyg sendaikčių turguje netyčia rasti rūbai, susivėlę plaukai, aitrus tabako kvapas ir pajuodę paakiai bylojo apie žmogų, visa siela atsidavusį kūrybai, neigiantį bet kokią kapitalizmo šmėklą, dieną ir naktį teatro salės prieblandoje alsuojantį savo beprotiškomis idėjomis.

Kaligula nejautė skiriamosios ribos tarp tikrojo gyvenimo ir teatro. Nepaisant to, kad garsėjo žiaurumu, o kartais visuomenė negirdomis šnibždėjosi, kad jis šizofrenikas, garsiausi prancūzų teatro aktoriai troško suvaidinti bent viename iš jo spektaklių, lyg balerinos, visą gyvenimą šokančios dėl to, kad taptų gulbe nemirštančiame gėrio ir blogio ežere. Jo kūryba laužė visus dėsnius, paniekindama konservatyvų teatrą ir jo antikines ištakas. Žiaurumas buvo skiriamasis jo pastatytų dramų ženklas. Kulminacijos apogėjus tarsi išpažintis pasiekdavo kiekvieno žiūrovo sielos nuogumą. Kaligula niekuomet nevadino į jo spektaklius ateinančių žmonių žiūrovais, jis juos įvardydavo visuomeniniais aktoriais, atliekančiais tobuliausius vaidmenis kasdieniniame gyvenime. Jis manė, kad visi keliasi ir eina miegoti su kaukėmis.

Kiekvienas režisieriuje galėjo įžvelgti savitą Albero Kamiu personažo Kaligulos apraišką. Jis neturėjo pastovios teatro trupės, neturėjo beveik nei vieno žmogaus, kuris šalia jo būtų išbuvęs ilgiau nei pusę metų. Ir nors visi skaudžiai suvokė to priežastį, pabėgti nepavyko niekam, o galbūt jie ir nemėgino. Kaligula tikėjo, jog jo valdžia beribė. Aktorius, kuriuos pasirinkdavo, jis sugebėdavo paversti visiškais savo vaidmenų įkaitais, daržovėmis, gyvenančiomis pjesėje. Bendraudamas su jais, galėjai justi, kad kalbi ne su žmogumi, o su vaidmeniu. Aktorių ir režisieriaus santykiuose slypėjo kur kas daugiau neišvengiamos lemties, negu kas nors galėjo matyti savo spalvuotuose sapnuose. Ne, jis neišstatydavo savo laikinos trupės į tiesią eilę ir neliepdavo išeiti nepasiryžusiems visa esybe atsiduoti spektakliui, kad tiems, kurie būtų išėję, galėtų paleisti kulką tiesiai į galvą, kaip darydavo Leninui šuniškai ištikimi rusų karininkai naujai mobilizuotose kariuomenėse. Tarp jo ir aktorių tvyrojo nežemiška kūrybinė įtampa. Išgyvenę su režisieriumi penkis šešis mėnesius, žmonės arba įklimpdavo į alkoholizmą, arba į narkotikus, arbą tiesiog tapdavo emociškai nestabilūs. Kaligulos kultas buvo apėmęs visą Prancūzijos teatro pasaulį. Nuodėmingi žmogiški troškimai vedė jaunus aktorius ir senus šio amato vilkus prie jo slenksčio, bet niekas nesuvokė, kad tai galėjo ženklinti jų asmeninio ir, apskritai, jų gyvenimo pabaigą.

Aš buvau vienintelė žurnalistė, kuriai Kaligula skyrė šiek tiek daugiau negu ironišką žvilgsnį. Susitikę niūriame teatre, kur ištuštėjusiuose koridoriuose ir apmirusiuose užkulisiuose spengė nežmoniška tyla, mes pasikalbėjome. Nei daugiau, nei mažiau - penkias minutes. Tuoj pat po interviu, prisidegęs šeštą iš eilės cigaretę, jis išvažiavo į kasmetinę teatro apdovanojimų ceremoniją. Žiniasklaidos parteryje manęs taip pat laukė rezervuota vieta. Kaligulai lipant ant scenos atsiimti geriausio metų režisieriaus titulo, pastebėjau, jog jis gerokai išgėręs, nors mes išsiskyrėme vos prieš pusvalandį. „Bonne journée les acteurs sociétaux*, - kaip įprasta pasisveikino jis, - Pagaliau aš supratau, kokią naudą gauni iš valdžios. Ji duoda šansų tam, kas neįmanoma. Taigi ačiū jums už šį apdovanojimą, - svyruodamas tęsė,- Šiandieną, ir nuo šiol visada, laisvė nebeturės ribų. Šis pasaulis bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja laisvę. Aš kaip tik dėl to jūsų ir nekenčiu, kad jūs nelaisvi, mielieji. Visoje Prancūzijoje aš vienas laisvas.” Iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukė Albero Kamiu dramą, demonstratyviai ją pabučiavo, lydimas gausių, bet labai nedrąsių plojimų. Kaip tik tada suvokiau, kad ši jo kalba buvo tikrų tikriausia citata iš „Kaligulos”. Ką tik suvaidinęs mažą spektaklį, trumpą dramą, režisierius taip paveikė ceremonijos dalyvius, kad tik vakaro pabaigoje vėl buvo girdimas nedidelis šurmulys ir juntama tuščia prancūziška ironija.

Iš tiesų, pasakoti apie Kaligulą negalima, nepaminėjus jo santykių su moterimis. Tiksliau viena moterimi - ji buvo neatskiriama nuo jo taip pat, kaip tabako kvapas. Alicija buvo tikra prancūzė - aukšta, liekna, rusvų plaukų aktorė, šalia Kaligulos atrodžiusi lyg nežemiška būtybė. Ji buvo drauge su juo nuo pat karjeros pradžios. Neįtikėtina, bet po visų straipsnių išmarginusių spaudą per tuos devynerius metus, kurie rašė, kad garsusis režisierius vėl sumušė, išdavė, paniekino savo draugę, kompanionę, bendradarbę ir meilužę Aliciją Marqués, ji liko šalia jo. Maža to, aktorė niekuomet nepateikė skundų policijai ir niekada viešai netarė nei vieno blogo žodžio Kaligulos pusėn. Jų bendravimas neretai priminė Albero Kamiu tragedijos Kesonijos ir Kaligulos santykių dramą. Keli aktoriai teigė girdėję režisieriaus ir Alicijos pokalbius su begalėmis citatų iš „Kaligulos”.

Prieš pusmetį po dar vieno Kaligulos žiaurumo akto kalbėjausi su Alicija. Darėsi neįtikėtinai baugu - tai anaiptol nebuvo dviejų žmonių meilės istorija. Režisierius nemylėjo nieko, nejautė šio jausmo net sau pačiam. Jo religija buvo teatras, o jo gyvenimas sukosi apie vienintelę mintį - kaip išlaisvinti žmones nuo bereikšmių iliuzijų ir vaizduotės pinklių. Būtent todėl jo spektakliai niekada nepalikdavo galimybės žiūrovui kažką nuspręsti pačiam. Visus devynerius metus Alicija nepailsdama mėgino paneigti jo pasaulio suvokimą, kuris apsiribojo vien absurdu ir beprasmybe. Ji ne tik mylėjo Kaligulą, ji kasdien troško neįmanomo - įrodyti jam, kad gyvenimas turi prasmę, o žmonės gali būti ir yra laimingi. Režisierius, kuris puikiai suvokė savo valdžios galimybes ne tik teatro scenoje, bet ir Alicijos širdyje, niekino jos įsitikinimus. Ne kartą kilęs konfliktas baigdavosi skaudžiais smūgiais į aktorės veidą. Jam atrodė, kad viskas yra galima ir niekas neturi teisės jo teisti.

Kaligulos egzistavimas buvo nesibaigiantis maištas, tragedija su neišvengiama pabaiga. Albero Kamiu dramoje Kaligula dėl neįtikėtino žiaurumo ir masinių žudynių sulaukė sąmokslo, o režisieriaus, atvirkščiai, niekas nelaikė niekšu - jis buvo teatro legenda, prie kurio visi norėjo bent prisiliesti. Šis besąlygiškas pripažinimas iškėlė jį į beribės valdžios viršūnę. Moteris šalia jo buvo bejėgė būtybė - jos šimto metų meilės nebūtų užtekę nugalėti vienos dienos Kaligulos beprotystei. „Tu negalėsi padaryti, kad dangus nebebūtų dangus, kad gražus veidas taptų bjaurus, o žmogaus širdis nejautri” - kasdien kartojo jam Alicija, cituodama taip mėgstamą Kaligulos dramą, o jis visuomet jai atsakydavo: „Aš noriu sumaišyti dangų su jūra, bjaurumą su grožiu, paversti kančią juoku”. Šis nesibaigiantis konfliktas tarp absurdo ir nekaltos meilės buvo pats tikriausias gyvenimiškasis teatras.

Visi ženklai, į kuriuos Kaligula niekuomet nekreipė dėmesio, nes manė esąs absoliutus savo gyvenimo valdovas, rodė, kad viskas veda į pražūtį. Nuovargis, nuopuolio jausmas, tuštuma, abejingumas ir vidinio pasaulio mirtis kurį laiką kamavo jaunąjį režisierių. Lemtingą naktį tamsoje skendinčioje teatro scenoje įvyko paskutinis Alicijos ir Kaligulos pokalbis. Neapsakomai įtampai tvyrant ore, buvo juntamas salsvas nežinomybės kvapas. „Manyje nei šešėlio meilės, nei melancholijos kartėlio” - Kaligula kalbėjo daug tyliau negu visada. „Alicija, tu iki galo žiūrėjai labai įdomią tragediją. Laikas uždangai nusileisti prieš tave”. Jis nebelaukė jos atsakymo, delnais apgaubęs liauną Alicijos kaklą, žiūrėjo, kaip ji paskutinį kartą iškvepia orą iš savo dailios burnos. Kai kitą rytą ji buvo rasta, jos akyse nebuvo baimės ar juo labiau tuštumos. Net ir po mirties jos žvilgsnis šaukte šaukė: „Pasaulis turi prasmę, Kaligula!”.

Režisieriaus klaida buvo noras atskleisti žmonėms tai, ko jie nenorėjo žinoti, pasakyti tai, dėl ko visi norėjo būti kurti. Jo savanaudiškas siekis įrodyti pasaulio beprasmybę pražudė daugelį šalia jo buvusių žmonių. Taip pat ir jį patį.

Režisieriaus spektakliai vis dar rodomi daugelyje Paryžiaus ir užsienio teatrų. Policijos įrašuose jis jau daugelį metų yra laikomas dingusiu be žinios.

Penkios minutės su Kaligula privertė mane juo domėtis visą likusį gyvenimą.


* Labas vakaras, visuomeniniai aktoriai.

Patiko (3)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą