BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2014 blog|with benefits

Pokalbiai, kurie neskęsta

Tie pokalbiai - pusryčiams prie kavos ar naktiniai be šviesos, kruopščiai planuoti ar atsitiktinai nutikę, su kitais ar su pačiu savimi.

“Aš pažįstu tave kaip nuluptą”, - pasakė jis ir jau norėjau klausti, kokios tos mano lupenos. Su praeities našta, akmenine realybe ir visa pagarba - niekas nepažįsta nieko iki galo.

Neatsiliepė kviečiamas vardu. Lėtai, dar mieguistomis blakstienomis, siurbčiojo juodą arbatą ir susimąstęs žvelgė į praėjusią dieną, bet tuojau, netekęs kantrybės, ėmėsi mąstyti apie rytojų. Pusryčiai nebuvo aukščiausioje jo rytinio meniu vietoje, kaip ir mano rytinis čiauškėjimas, sapno analizė ar vakarykštis prisiminimas. Visa tai, ką aš laikiau gyvenimu, jis laikė smulkmenomis. Ir vis dar nesupratau, ar jis žavėjosi, ar juokėsi iš mano koliažo - staigmenų, pokalbių, kelionių nuotraukų, pasivaikščiojimų, citatų - ir taip be galo. “Kaip manai, kokia mano didžiausia vertybė?”, - paklausiau, parką ėmus gaubti lietaus debesims. “Smulkmenos”, - atsakė ir, kaip visuomet, tirdamas žvilgsniu mano veidą, lenkėsi pabučiuoti.

“Mūza ar kūrėja?”, - klausiau savęs.

Kai spektaklio pabaigoje salė atsistojusi plodavo aktoriams, kūne rasdavosi virpulys. Žemai lenkiau galvą tiems, kurie atidavė save kūrybai vardan meno ir šviesos. Ar pati norėjau statyti savo paminklą kūrybai? Galbūt niekada nemaniau esanti tokia siela, kurios šviesos užtektų tūkstančiams ar bent pilnai teatro salei. Bet puikiausiai prisiminiau tą šviesą, kurią man dovanojo močiutė, kai prie atviro lango į vasarą mokė mane piešti teptuku ir akvarele.

“Kaip, užuot susitvarkius drabužių spintą, susidėlioti į lentynas gyvenimą?”, - tęsiau eilinį pokalbį su savimi.

Paklausta, ar noriu su tavimi vaikų, negalėjau atsakyti. Žodžiai užstrigo kažkur tarp stemplės ir širdies. Galbūt iš nuostabos? Juk nei apie bendrą lovą dar nekalbėjom. Paradoksalu, jog būdama nepakeičiama svajoklė, neturiu penkmečio plano, idiliško guolio vaizdo sau ir tau, svajonių apie vestuves. Dar blogiau, jog be tavęs irgi neturiu svajonių.

Bandžiau įsivaizduoti gyvenimą su tavimi. Mintyse nesugebėjau padauginti tų 24 valandų, kurias vidutiniškai per savaitę praleidžiame kartu, iš 7. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad susitikimas nebus lygus pasimatymui, o pasimatymas liks tik prisiminimu kasdieninio ryto šviesoj. Tu grįši namo arba grįšiu aš, tu lauksi arba lauksiu aš. Dieną ir naktį. Matysi mane, kvėpuosi šalia.

“I like you”, - pasakė jis. Tuo tarpu mintyse aš dėliojau amžiną klausimą: už ką? Tiesmukiškai išrėžiau: “o tai tu manęs nemyli?”. “Like is better than love”, - atsakė vis dar užsiiminėdamas anglizmais, paverčiančiais sakinius truputį mistiškais ir režisūriškais. “Because you can love someone but do not like them”.

“Šitas keliauja į blogą”, - pasakiau ir pabučiavau, mintyse galvodama: “I like you too”.

Tie pokalbiai neskęsta. Kartais jie būna gelbėjimosi ratas, o kartais dugno niekad nepasieksiantis inkaras.

Patiko (2)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą